Apie Liuteronų bažnyčią

Martynas Liuteris, nuo kurio mūsų bažnyčia gavo liuteronų vardą, buvo kunigas, teologijos daktaras, siekęs reformuoti Bažnyčią ir raginęs atsigręžti į Evangeliją. Tradiciškai Reformacijos pradžia laikoma 1517 m. spalio 31 d., kai Visų Šventųjų šventės išvakarėse Liuteris prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų prikalė garsiąsias 95 tezes lotynų kalba, kviesdamas polemikai. Martynas Liuteris gimė 1483 m., mirė 1546-aisiais. Iki 33 m. amžiaus jis buvo Romos katalikas, augustinų vienuolis ir kunigas. Sulig Reformacija, neatskiriama nuo Liuterio asmeninės gyvenimo ir tikėjimo kelionės, pasikeitė ir visos krikščionijos gyvenimas.

Apie Reformaciją, apie Liuteronų bažnyčią, liuteronybę nemažai rasite ČIA.

Liuteronų bažnyčioms visame pasaulyje priklauso apie 70 milijonų tikinčiųjų, Lietuvoje – apie 20 tūkstančių.

Liuteronų tikėjimas mūsų šalyje pradėjo plisti 16 a. trečiame dešimtmetyje, visoje Europoje vykusios Reformacijos įkarštyje. Pirmąsias Lietuvos liuteronų parapijas sudarė įvairių tautybių išpažinėjai, dauguma – vokiečiai miestiečiai. Dabar absoliuti dauguma Lietuvos liuteronų yra lietuviai. Čia mes esame viena iš tradicinėmis pripažintų religinių bendruomenių. Turime 56 parapijas Lietuvoje ir kelias užsienyje (Vokietijoje (Augsburge, Hagene, Hamburge) ir dvi JAV (Čikagoje)), kurias aptarnauja vienas vyskupas, 25 kunigai ir 2 diakonai. Mūsų bažnyčioje Lietuvoje dvasininkai niekada nebuvo vadinami pastoriais – tik kunigais.

Mūsų bažnyčioje pamaldos ir visi kiti surinkimai bei patarnavimai laikomi vardan Dievo - Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Švenčiame du Kristaus įsteigtus Sakramentus: Krikštą (įprastai – kūdikių) ir Šventąją Vakarienę, arba Eucharistiją, Komuniją (visada priimamą dviem pavidalais – duonos ir vyno, kurie, tikime ir mokome, yra ne simbolis, bet tikras Kristaus kūnas ir kraujas).

Pamaldos vyksta pagal Liuterio reformuotą katalikų bažnyčios liturgiją, gausu muzikos – vargonų, chorų ir visų parapijiečių kartu giedamų giesmių.

12–14 m. liuteronų jaunuoliai konfirmuojami, patys išpažindami krikščioniškąjį tikėjimą ir patvirtindami Krikšto sandorą.

Mus, evangelikus liuteronus, su kitomis krikščionių Bažnyčiomis jungia Triasmenio Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – išpažinimas, Dekalogas (Dešimt Dievo įsakymų), Viešpaties malda „Tėve mūsų“, Apaštališkasis, Nikėjiškasis ir Atanaziškasis tikėjimo išpažinimai, Šventasis Raštas, Evangelijos skelbimas, didžiosios krikščionių šventės – Kalėdos, Velykos, Šeštinės, Sekminės, Švenčiausiosios Trejybės ir kitos; Bažnyčios istorija, liturgija, panašūs maldos namai, krikščioniškosios dorybės, vertybės ir maldos vienybė.

Evangelikų liuteronų bažnyčia nėra centralizuota institucija, kiekvienos šalies bažnyčia yra savarankiška. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia laikosi nepakeistos Augsburgo konfesijos ir kitų Liuteronų Bažnyčios išpažinimo raštų.

Lietuvos Bažnyčios aukščiausia institucija yra Sinodas (kunigų ir parapijų atstovų pasauliečių visuotinis susirinkimas), kuris išrenka vykdomąją instituciją – Konsistoriją – ir priima bei patvirtina pagrindinį bažnytinės teisės dokumentą – Statutą.

Mūsų bažnyčia yra ne hierarchinė, bet veikiau demokratinė institucija. Skatinama ir visuotinė, karališkoji kunigystė – kad kiekvienas skelbtų ir liudytų Kristaus Evangeliją, ten, kur jo pašaukimas. Tiesa, Liuteris, nuosaikusis reformatorius, perspėjo: „Šventąjį Raštą aiškinti gali kiekvienas, kuris moka hebrajų, graikų ir lotynų kalbas“.

Evangelikų liuteronų Bažnyčioje diakonai ir kunigai įšventinami – ordinuojami; vyskupai konsekruojami. Nėra privalomo dvasininkų celibato (dauguma kunigų turi šeimas), santuoka sutvirtinama Dievo žodžiu ir malda. Neprivaloma ir gana retai praktikuojama ausinė privati išpažintis.

Mergelė Marija ir šventieji laikomi tikėjimo, atsidavimo ir ištikimybės Viešpačiui pavyzdžiais, bet į juos tiesiogiai nesikreipiama, o tikima, kad su jais bendrystė išlaikoma per Kristų – Jo Kūną ir Kraują, kad Komunijoje susitinka visi šventieji. „Šventaisiais“ liuteronai įvardija ir visus krikštytus tikinčiuosius – mums tai yra suteiktos malonės nusakymas, nes visi esame nusidėjėliai prieš Dievą (Liuteris moko: "Simul iustus et peccator" (lot.) – "tuo pat metu teisus ir nuodėmingas"). Neaukojamos šv. Mišios – švenčiamos pamaldos, dažniausiai su Eucharistija).

Nėra skaistyklos doktrinos. 

Visos Liuterio teologijos ašimi laikomas mokymas apie išteisinimą vien per tikėjimą: Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų (Rom 3,28). Geri darbai artimo naudai - gyvo tikėjimo vaisiai.

Esame giedanti bažnyčia. Apie muziką reformatorius M.Liuteris kalbėjo: „Po teologijos aš labiausiai vertinu muziką... ji nubaido velnią...“. Per pamaldas įprastai sugiedame bent keturias bendras parapijos giesmes iš giesmyno "Krikščioniškos giesmės", o dar chorų, ansamblių, solistų ar instrumentinė bažnyčios muzika.

Ir nors liuteroniškoji Reformacija žinoma iš 16 a., mes save suvokiame ne kaip „naują bažnyčią“, bet kaip visuotinės regimosios ir neregimosios Bažnyčios dalį, turinčią pradžią ir išpildymą Kristuje.